zirrof

Mėgstu vokti. Vokti viską kas pakliūna po ranka… Na jei jau visgi po mano ranka matyt niekam nereikalinga. Bet ką aš apgaudinėju… reikalinga ar ne man visai nerūpi… svarbu , kad priklausytu tam, kuris turi labai mazai, arba visai nieko. Aną vasarą iš berniuko pavogiau labai grazu atspindi , kuris man priminė padarą labai ilgomis kojomis, jis turėjo tik jiį,tad tai suteikė man begalę džiaugsmo. Darbar aš turėjau du atspindžius, kurie atrodė ziasmingai, bet žinoma greit man atsibodo. Ir tuomet nusprendžiau padaryti gerą darbą! Gražinau vaikiūkščiui. Bent savaitę jaučiausi laiminga… O vėliau tapo nuobodu…norejau vel pakikent is to keisto padaro… Susiradau vaikiūkštį, atsitempiau , viską dariau bet jis nebeturėjo atpindzio šalia manojo… Lietutis, lietutis, lietutis!

Kaskart, kai ištariu, jog tu man nerūpi, kad apie tave aš negalvoju-nuryju seilę.. Seilę, kurioje mėginu nuskandinti visą savo melą… taip, aš meluoju… meluoju tau, kitiems, o svarbiausia ir sau pačiai… noriu sunaikinti viską, kas man primena tave… naikinami daiktai turintys nors dalelę tavęs man jau nepadeda … bandau kovoti, bet po truputį tampu visiška bejėgė.. Nėra dienos, per kurią apie tave negalvočiau…negalvočiau kaip smarkiai pykstu ant tavęs… o nepykti aš negaliu, ar bent mažų mažiausiai nesijaust įskaudinta. Pasakyki, ar paukštis nesupyktu ant žmogaus, kuris jam sukaltų inkilą, bertų maisto kiekvieną gruodžio dieną, o tik jam įpratus, atėjus sausiui ,nieko nepaaiškinęs viską atimtų…Paukštis sutriktų, gal net nežinotų kaip gyventi toliau….ir žinai kas būtu, jei žmogus jį vėl pakviestų? Jis sugrįžtų ir čiulbėtų jam savo giesmes, nes jam rūpi , jistiki, o svarbiausia myli. Aš tai tokį paukštį nušaučiau.