Kaskart, kai ištariu, jog tu man nerūpi, kad apie tave aš negalvoju-nuryju seilę.. Seilę, kurioje mėginu nuskandinti visą savo melą… taip, aš meluoju… meluoju tau, kitiems, o svarbiausia ir sau pačiai… noriu sunaikinti viską, kas man primena tave… naikinami daiktai turintys nors dalelę tavęs man jau nepadeda … bandau kovoti, bet po truputį tampu visiška bejėgė.. Nėra dienos, per kurią apie tave negalvočiau…negalvočiau kaip smarkiai pykstu ant tavęs… o nepykti aš negaliu, ar bent mažų mažiausiai nesijaust įskaudinta. Pasakyki, ar paukštis nesupyktu ant žmogaus, kuris jam sukaltų inkilą, bertų maisto kiekvieną gruodžio dieną, o tik jam įpratus, atėjus sausiui ,nieko nepaaiškinęs viską atimtų…Paukštis sutriktų, gal net nežinotų kaip gyventi toliau….ir žinai kas būtu, jei žmogus jį vėl pakviestų? Jis sugrįžtų ir čiulbėtų jam savo giesmes, nes jam rūpi , jistiki, o svarbiausia myli. Aš tai tokį paukštį nušaučiau.